šventimai

šventìmai sm. pl. (2), šventimaĩ (4) 1. priėmimo į dvasininkus apeigų atlikimas, įšventinimas: Pirma priėmimo tų mažesniųjų šventìmų, pildžiasi ceremonija, vadinama tonsūra, arba pakirpimas A.Baran. Iki aukštųjų kunigystės šventimų dar esu laisvas ir galiu kiekvienu momentu grįžti atgal rš. Tais metais moma mirė, kai sūnaus šventìmai buvo Dglš. Vyskupo šventìmai NdŽ. Suteikti šventimùs NdŽ. Kas nemoka lenkų kalbos, tam neduoda šventimų̃ KŽ. Nesiryžo priimti kunigo šventimų rš. 2. žr. šventimas 5: Klebonas, pabaigęs [kryžiaus] šventimus, šiaip prabilo M.Valanč. 3. bažn. komunija, sakramentai: Kunigas nuvažiavo pas ligonį be šventìmų Skr.